ieši pasisakymai apie žmones su negalia per penkerius pastaruosius metus tapo jautresni, vartojama mažiau žeminančių žodžių. Vis dėlto dar nepasiekta pusiaukelė – šiek tiek daugiau nei pusė žodžių apie negalią viešojoje erdvėje yra nerekomenduojami vartoti.
„Laikas keisti plokštelę. Kalbėdami apie negalią, pirmiausia turėtume matyti žmogų, o ne jo negalią. Sovietmečiu plačiai vartoto termino „invalidas“ kaip žeminančio ir neatitinkančio šiuolaikinio požiūrio į žmogaus teises, Lietuva atsisakė jau 2005 metais. Sąvoka „neįgalusis“, nors ilgą laiką vartota oficialioje kalboje, taip pat sulaukė kritikos už tai, kad akcentuoja negalią, o ne žmogų. Todėl nuo 2024 metų ji galutinai pašalinta iš teisės aktų ir pakeista į terminą „žmogus su negalia“, kuris pabrėžia žmogaus orumą. Būtent todėl inicijavome švietimo kampaniją „Laikas keisti plokštelę“, kuria sieksime pakeisti visuomenėje įsišaknijusius kalbos įpročius“, – teigia Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros direktorė Eglė Čaplikienė.
Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad net 71 proc. paminėjimų apie negalią viešojoje erdvėje vis dar yra nejautrūs arba žeidžiantys žmones su negalia. Tyrimo, kurį atliko žiniasklaidos stebėsenos bendrovė „Mediaskopas“, duomenys apėmė beveik 82 tūkst. publikacijų ir diskusijų laidų nuo 2019 metų. Nors jautrių paminėjimų dalis po truputį auga, ypač verslo sektoriuje, viešojo sektoriaus institucijos vis dar vartoja pasenusią terminologiją.
„Mediaskopo“ analizė atskleidė, kad pagrindiniai nejautrios kalbos apie negalią sklaidos šaltiniai yra viešojo sektoriaus institucijos, kurios savo oficialiuose pavadinimuose ir komunikacijoje vis dar dažnai vartoja nerekomenduojamus terminus, tokius kaip „neįgalusis“. Viešojo sektoriaus institucijoms priskiriama 71 proc. visos negaliai nejautrios ir tik 58 proc. – visos jautrios komunikacijos.
Pasak E. Čaplikienės, tokia kalba prisideda prie neigiamo požiūrio į negalią formavimo visuomenėje ir atspindi seną, stigmatizuojantį mąstymą apie negalią. Šie duomenys parodo poreikį keisti senus kalbos modelius, ypač viešojo sektoriaus institucijų komunikacijoje, ir stiprina kampanijos „Laikas keisti plokštelę“ svarbą, siekiant paskatinti jautresnį ir pagarbų požiūrį į žmones su negalia tiek oficialioje, tiek kasdienėje kalboje.
Didelę įtaką nejautrios kalbos sklaidai daro ir asmenų, turinčių negalią, artimieji, kurie neretai vartoja globėjiškus mažybinius žodžius, tokius kaip „autistukai“ ar „neįgaliukai“. Taip rekomenduojama atsisakyti mažybinių žodžių referuojant į asmenų su negalia šeimos narius (pavyzdžiui, „mamytės“). Šie žodžiai palaiko globėjišką modelį ir žemina žmonių orumą.
Pirmiausia – žmogus
Negaliai nejautri kalba – tai žeminantys, diskriminaciniai, vertinantys ar globėjiški terminai, tokie kaip „invalidas“, „neįgalusis“, „ligonis“, „akliukai“, „neįgaliukai“, „normalus“ arba „sveiko kūno“ (pastarieji du – kai kalbama apie žmogų be negalios) ir kiti. Tokie žodžiai kuria atskirtį ir palaiko senus stereotipus apie žmones su negalia.
Jungtinės Tautos 2019 metais parengė Negaliai jautrios kalbos gaires, kuriose pateikiamos rekomendacijos, kokių žodžių reikėtų vengti ir kuo juos keisti, kad kalba būtų pagarbi.
„Bendradarbiaujant su žmonių su negalia organizacijomis adaptavome ir papildėme Jungtinių Tautų gaires patarimais apie mūsų šalyje aktualias sąvokas. Svarbu atsižvelgti į kalbinį, istorinį kontekstą – Lietuvoje vis dar vartojamos sąvokos, atėjusios iš sovietmečio segregacinių sistemų. Pavyzdžiui, sovietmečiu įsišaknijo tokie žodžiai kaip „invalidas“, „kurčnebylys“. Pastarasis žodis ypač žeidžia kurčiųjų bendruomenę – kurtieji nėra nebylūs, nes kalba gestų kalba. Tačiau didelė dalis visuomenės to nežino ir iš įpratimo vartoja įžeidžiantį žodį“, – pasakoja Lietuvos kontekstui gaires adaptavusi Žmonių su negalia teisių komisijos atstovė Indrė Širvinskaitė.
Svarbu neperlenkti lazdos
Ieškant, kuo pakeisti įžeidžiančius žodžius, I. Širvinskaitė ragina saugotis kito klaidingo kelio – vadinti negalią kaip įmanoma švelniau. Todėl neturėtume vartoti tokių terminų kaip „skirtingų gebėjimų žmonės“, „įvairių poreikių žmonės“, „ypatingi žmonės“, „specialieji poreikiai“, „neGalia“. Jie visi laikomi globėjiškais ir įžeidžiančiais. Pavyzdžiui, fraze „skirtingų gebėjimų žmonės“ iš tiesų nekalbama apie visų žmonių gebėjimus ir skirtumus – ja tiesiog bandoma užmaskuoti žmones su negalia.
„Nereikėtų bijoti žodžio „negalia“. Patys žmonės su negalia sako, kad jų gyvenimo nereikia kažkaip dramatizuoti. Jei pradedame vengti šio žodžio, formuojame nuostatą, kad negalia yra kažkas neigiamo, tema „tabu“, – pasakoja Indrė Širvinskaitė.
Nepageidautini ir tokie apibūdinimai kaip „kenčiantis nuo“ arba „palaužtas“. Jie rodo nuolatinį skausmą ir bejėgiškumą bei daro prielaidą, kad asmenų, turinčių negalią, gyvenimo kokybė yra itin prasta.
Patariama vengti apibūdinimų, kuriais sakoma, jog žmogų negalia yra „įkalinusi“ tam tikroje vietoje (pavyzdžiui, „žmogus paralyžiuotame kūne“, „įkalinta vežimėlyje“).
Šios gairės – rekomendacinio, šviečiamojo pobūdžio. Jomis siekiama suvienodinti ir skatinti nuosekliai vartoti žmonėms su negalia pagarbią kalbą.Gairėmis nesiekiama gėdinti žmonių dėl netinkamų sąvokų vartojimo. Jos skirtos tiems, kurie nori etiškai kalbėti apie žmones su negalia ir nežino, kaip teisingai tai daryti lietuvių kalba. Pateikiami patarimai ypač aktualūs vartojant oficialią kalbą: valstybės ir savivaldybių institucijoms, švietimo įstaigoms, žiniasklaidai.
„Kalba ne tik atspindi mūsų požiūrį, bet ir formuoja jį – ji turi galią keisti visuomenės mąstymą ir elgesį. Pagarbūs terminai kalbant apie žmones su negalia nėra vien formalumas, tai būtinas pagrindas, jei norime kurti įtraukią, lygiavertę visuomenę, kurioje visi jaučiasi matomi ir gerbiami“, – teigia Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros direktorė E. Čaplikienė.
Lietuvos kontekstui adaptuotas negaliai jautrios kalbos gaires galite rasti ČIA
Anta.lrv.lt informacija